Šiauliai – Lygumai – Pakruojis – Petrašiūnai – Linkuva – Žeimelis – Šiauliai

Kelionės trukmė  ~6 val.

Į Pakruojį siūlytume vykti per Lygumus, pakeliui pamatysite ne tik gražią Lygumų bažnyčią, bet ir pravažiuosite jaukių kaimelių su senomis trobomis.

Lygumai
Lygumų miestelis visus atvažiuojančius jau iš tolo pasitinka it strėlė į dangų šaunančiu bažnyčios bokštu. Miestelis išsidėstęs lygioje vietoje, iš čia ir kilęs jo pavadinimas.

Senasis Lygumų progimnazijos pastatas centrinėje miestelio aikštėje.

Lygumų Švč. Trejybės bažnyčia

Sodo g. 6, Lygumai, Pakruojo r.
Pastatyta 1908 – 1914 m. Stovi miestelio centre. Neogotikinio stiliaus, mūrinė. Architektas Nikolajus Andrejevas. 1936 m. klebonas P. Svilas išpuošė bažnyčios vidų.

Pakruojis
Pakruojis – miestas šiaurinėje Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, 36 km į rytus nuo Šiaulių; rajono centras, taip pat seniūnijos centras. Miestas įsikūręs prie Kruojos upės, netoli Palangos–Daugpilio kelio. Miesto centre Kruoja yra užtvenkta, todėl rytinėje Pakruojo dalyje Kruoja suformuoja Pakruojo tvenkinį, o miesto centre yra sala–pusiasalis. Mieste stovi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (nuo 1887 m.), Pakruojo dvaras (žinomas nuo XVI a. pabaigos), centre yra dvi aikštės (Laisvės ir Vienybės).
Pakruojo apylinkėse yra kasamas dolomito akmuo, kurio skalda yra naudojama keliams tiesti.

 
Atvykus į Pakruojį siūlytume važiuoti ar eiti pagrindine Vytauto Didžiojo gatve ir aplankyti prie Vytauto Didžiojo ir S. Dariaus ir S. Girėno g. sankryžos esančius senąjį spaustuvės pastatą, bei šalia jo esančią laikrodžio skulptūrą su aludariu, kuris apsiverčia kas pusvalandį.

Taip pat siūlytume apžiūrėti ant dešinės Mokesčių inspekcijos pastato (Vytauto Didžiojo g. 37) sienos didžiulį 4 m uodą, kuriam, neva, Mokesčių inspekcija „išsiurbė" kraują, todėl šis nebeturi jėgų skristi.
O uodo istorija buvo tokia: „kartą darbininkai darbo prie Mokesčių inspekcijos ir vienas papasakojo anekdotą apie uodą, kuris nusprendė pasisotinti krauju Mokesčių inspekcijoje, tačiau iš ten grįžo visas sulysęs. Grįžęs papasakojo visiems uodams, jog ten neverta skristi, nes ten ne tik negausi, kuo pasisotint, bet iš tavęs greičiau išsiurbs tavo kraujo."

Taigi, nusprendė vietiniai surinkti pinigų ir ant Mokesčių inspekcijos pastato sienos Vytauto Didžiojo g. 37 pakabinti uodą.

Žydų sinagogą

Paėję truputį toliau, išvysite galbūt jau nelabai reprezentatyvią, bet turinčią didelę istorinę reikšmę žydų „šulę".
Sinagoga stovi miesto centrinėje dalyje ant Kruojos upelio dešiniojo kranto. Pereinamųjų iš baroko į klasicizmą formų. Vasarinė sinagoga. Pokario metais įrengtas kino teatras, vėliau sandėlis. Pakruojo sinagogos tūris išliko nepakitęs, tačiau langai apkalti lentomis, o interjeras sunaikintas.
Sinagoga yra vadinamojo „šulės" tipo: be krosnies, be „mezuzų“ ant staktų, įeinant į vidų laipteliais nusileidžiama žemyn, nėra lubų.
Statyta 1801 m., remontuota 1885 m. (užrašas ant vidinių durų, vedančių į „štibl", rodo tuos metus: – 5161 pagal žydų skaičiavimą). Apie statybą neliko jokių žinių ar padavimų. Kad minėtasis užrašas atitinka pastatymo metus, galima spręsti iš pasakojimų: senas žydas, apie 50 metų gyvenęs Pakruojyje, sakosi, jaunystėje pažinojęs dar vieną senį, atsiminusį sinagogos statybą.
Parengta pagal www.musupaveldas.lt/

Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Vytauto g. 67A
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra oficialus 35 Lietuvos bažnyčių titulas.
Pirmoji bažnyčia pastatyta 1630 m. Pakruojo dvaro savininkas Jonas Zabiela 1750 m. atstatė sudegusią medinę bažnyčią. Ji buvo kryžminio plano, su 2 koplyčiomis, turėjo 6 altorius. Iš savo dvaro J. Zabiela bažnyčiai paskyrė 3000 lenkiškų auksinų. XIX a. veikė parapinė mokykla. Dar 1873 m. prašyta leisti statyti naują bažnyčią. Leista tik 1885 m. Klebono St. Tomkevičiaus rūpesčiu 1887 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. Dvaro savininkai Ropai davė statybinės medžiagos. 1890 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis.

Pakruojo dvaras

yra 2 km nuo Pakruojo, Kruojos upės dešiniajame krante, kairėje kelio Pakruojis-Linkuva pusėje. 

Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaro ansamblis yra vienas iš penkių vertingiausių ir didžiausias (užima 49 ha plotą, iš 48 buvusių statinių išlikę 43) Lietuvoje išlikęs dvaras. 
Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817–1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. Statybas pradėjo V. Ropas, vėliau pastatus projektavo ir statė T. Ropas. (Vietiniai žmonės sako, kad baudžiauninkai ateidami į darbą turėjo atsinešti po akmenį, kuriuos naudojo statyboms). 1835–1840 m. buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas.
Greta dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį - tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį - du svirnai. Už tvenkinio stovėjo ūkiniai trobesiai. Nuo rūmų, atskirti parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo malūnas, arkinis tiltas - Kruojos užtvanka, tapęs Pakruojo simboliu, ir vandens malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito. Po karo Pakruojo dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. veikė žemės ūkio technikumas, vėliau - žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla. Pakruojo dvaro parko vartai Nuo 1988 m. dvaro rūmai ir parkas priklauso Šiaulių „Aušros" muziejui, kiti pastatai - Pakruojo savivaldybei.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Pakruojo dvarą pradėjo lankyti plačiai po pasaulį pasklidusi baronų Ropų giminė. Ditrichas von Ropas, pasitelkęs giminės ir kitų investuotojų lėšas ketino dvare įkurti turizmo centrą. Sumanymo įgyvendinti nepavyko. Vedami sentimentų, rūmus dažnai aplanko Ropų palikuonys, bet investuoti čia nebežada.

Pakruojo dvaro tiltas iki renovacijos	Pakruojo dvaro tiltas po renovacijos

Visomis prasmėmis vertingas architektūros, istorijos ir kultūros paveldo objektas, valstybės pripažintas aukščiausiosios kategorijos paminklu, 2008 m. restauruotas. 2002 m. Pakruojo savivaldybės ir Kultūros vertybių apsaugos departamento lėšomis baigtas atstatyti arkinis tiltas ir išvalyta dalis užtvenktos Kruojos upės. Pakruojiečiai didžiuojasi, kad jų dvare buvo filmuojamas filmas „Tadas Blinda“, o Čigonas buvo „pakartas“ po senuoju arkiniu tiltu.

Petrašiūnai
Petrašiūnai – kaimas Pakruojo rajone, šalia kelio Pakruojis–Linkuva (KK151), Mūšos dešiniajame krante. Kaimo teritorijoje į Mūšą įteka Kruoja ir Daugyvenė. Kaimo apylinkėse išgaunamas dolomitas. Dolomitui išgabenti nutiestas geležinkelis iš Pakruojo, šiauriau Petrašiūnų geležinkelis tampa tik siaurasis ir eina iki Linkuvos. Vykstant iš Pakruojo į Petrašiūnus, siūlytume aplankyti dolomito karjerus (reikėtų sukti į dešinę pusę iki Petrašiūnų likus 2–3 km.). Vieną iš trijų karjerų galima aplankyti įvažiavus į kolektyvinius sodus, kurie labai gerai matosi nuo kelio.

Pačiuose Petrašiūnuose galima aplankyti siaurojo geležinkelio ekspoziciją
Adresas: Petrašiūnų km., Klovainių seniūnija, Pakruojo raj.
Darbo laikas: lankytojai priimami iš anksto susitarus tel.: 421 69 078, 421 69 094.
Bilieto kaina: suaugusiems – 1 Lt; moksleiviams, neįgaliesiems, pensininkams – 0,5 Lt.
Parengta pagal http://lt.wikipedia.org

Linkuva
Iš tolo matyti tarsi balta paukštė ant kalvos nutūpusi balta bažnyčia. Nuo jos įkūrimo (1500 m.) skaičiuojamas miestelio amžius. Linkuva aptūpusi Linkuvos kalnagūbrį, kuris ištįsęs apie 120 km lanku per Vidurio žemumą. Jis siauras, tik 1-3 km pločio, o kai kur iškyla virš apylinkės lygumos net iki 30 m, tad yra pastebimas ir gražiai paįvairina Pakruojo žemes – lygumų kraštą. Linkuvos gatvių tinklas prisitaikęs prie kalvotos vietovės ir tai sudaro savitą vaizdą. Linkuva - urbanistinis paveldas. Kai kurie istorikai siūlo miesteliui dar garbingesnį amžių. Vartbergės „Livonijos kronikoje" 1371 m. minima „Linkowe" gal jau yra Linkuva? Pats vietovardis išvedamas iš žodžių „linkis" – dauba, slėnis, sudarytas su priesaga „-ava", būdinga nemažai grupei mūsų vietovardžių.


Miestelio pagrindinis architektūrinis akcentas – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia ir buvęs karmelitų vienuolynas. Karmelitų vienuolynas čia įkurtas 1634 m. Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus rūpesčiu. Dabartinė bažnyčia tuo metu jau stovėjo. Ji buvo neseniai atgauta iš evangelikų reformatų, kurie ją naudojosi 1570–1606 m. Katalikams susigrąžinti bažnyčią padėjo tuometinis Lietuvos ir Lenkijos karalius Janas Sobieskis, todėl jo portretas yra pačioje bažnyčioje, nors apskritai Janas Sobieskis Lietuvoje nebuvo mėgstamas, Lietuvos didikai nepritarė jo prošvediškai politikai. Bažnyčiai būdingi renesanso architektūros stiliaus bruožai: simetriškumas, horizontalių linijų geometriškumas, dekoro saikingumas. Bažnyčios interjere – septyni mediniai altoriai, kurie įrengti vėliau ir jau artimesni renesansą pakeitusiam barokui. Puošnūs bažnyčios vargonai. Įspūdingiausias paveikslas kuriame Švč. Mergelė Marija Škaplierinė ir vienuolių globėja apsiaustu gaubia jos globos ieškančius karmelitus vienuolius ir vienuoles.

Jei Linkuvoje lankysitės vasarą – būtinai apžiūrėkite gražias gėlių kompozicijas, kurios nenusileidžia Ventspilio miestui (Latvijoj).

Parengta pagal A. Semaškos „Kelionių vadovas po Lietuvą“, 2006, Vilnius

Žeimelis
Žeimelyje pasitinka keliautoją keturkampė aikštė. Tai iš visų pusių uždara erdvė, apstatyta daugiausia mūriniais namais. Išsiskiria senovės egzotika dvelkiantis dviejų smuklių kompleksas iš XVIII a. pab. – XIX a.pr. Didžiajai smuklei būdingi klasicistiniai bruožai. Mažojoje dabar įkurtas Pakruojo krašto muziejus „Žiemgala", kuriame yra daug įdomių eksponatų apie krašto istoriją.
Miesto akcentai – dviejų bažnyčių bokštai, kylantys priešingose aikštės pusėse. Katalikų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia mūrinė, klasicistinė, pastatyta 1826 m. Ją pastatė vietos dvarininkas liuteronas Pėteris Petrauskas, pagerbdamas savo žmoną katalikę. Evangelikų liuteronų bažnyčia sumūryta 1786–1862 m. iš lauko akmenų ir netinkuotų raudonų plytų.

Pirmadieniais nedirba.
Kaina suaugusiesiems – 0,50 LVL, vaikams – 0,30 LVL
Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad dabartinės Bauskės vietoje gyvenvietė buvusi jau prieš 3500 metų. Rašytiniai liudijimai apie Bauskę pasirodė XV a. viduryje, kai buvo pastatyta Livonijos ordino pilis. Šalia pilies įsikūrė miesto tipo gyvenvietė Vairogmiestis. Pradėta statyti 1443 m., kai Vokiečių ordinas, pabūgęs sustiprėjusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pradėjo stiprinti savo valstybės pietines sienas. Senoji renesanso stiliaus pilis baigta 1456 m.

Pastatyta ant dolomito pagrindo, todėl pamatai beveik neįgilinti. Tačiau šiuo metu dėl susiformavusio kultūrinio sluoksnio pamatų apačia atsidūrė 2-5 m. gylyje. Statybai naudotas tas pats dolomitas, lauko rieduliai, pastatų kampai ir angos išmūryti degtomis molio plytomis. Perdangoms pirmuosiuose aukštuose naudotos arkinės konstrukcijos, viršutinių aukštų perdengimai ir stogų konstrukcija iš medienos. Išorinių pilies sienų storis siekia 2,5 m.
Šiaurės karo metu pilį kelis kartus buvo užėmę švedai, rusai, lietuviai. 1706 m. pilį užėmę rusai ją susprogdino ir po to, kaip netekusi fortifikacinės reikšmės, ji nebeatstatyta. Griuvėsius naikino ir aplinkiniai gyventojai, statydami savo namus.
Pilies griuvėsius tyrinėti pirmasis pradėjo šių žemių šeimininkas kunigaikštis Paulius Lyvenas apie 1874 m. Tuo metu nubraižyti ir pirmieji pilies planai. 1973 m. nutarta pilį atstatyti, kaip vienintelę Latvijoje manierizmo epochos pilį.
Liepos pabaigoje Bauskės pilyje kasmet vyksta tarptautinis senosios muzikos festivalis.

Rundalės pilies muziejus veikia kiekvieną dieną:
• Gegužės – spalio mėn.: 10.00 – 18.00, parkas 10.00 – 17.00 val.
• Lapkričio –balandžio mėn.: 10.00 – 17.00, parkas 10.00 – 17.00 p.m.
Išimtys: sausio 1, birželio 24, gruodžio 25 d. pilies muziejus atidaromas nuo 13.00 val.

Kainos:
• suaugusiesiems – 2,50 LVL, studentams – 2,.0 LVL, vaikams – 1,50 LVL
Bilietas šeimai (rūmų ir parko lankymui)
• 2 suaugę ir 2 ar daugiau vaikų iki 16 m. – 10.50 LVL
• 1 suaugęs ir 2 ar daugiau vaikų iki 16 m. – 7.00 LVL
• 2 suaugę ir 2 ar daugiau vaikų iki 16 m. (rožių žydėjimo metu)* – 13.00 LVL
• 1 suaugęs ir 2 ar daugiau vaikų iki 16 m. (rožių žydėjimo metu)* – 9.00 LVL
* priklauso nuo oro sąlygų

Nėra tiksliai žinoma, kada buvo pastatyta Rundalės pilis. Seniau tai buvo konvento tipo pastatas su nedideliu kiemu, dviem apvaliais ir dviem keturkampiais bokšteliais kampuose. Senoji pilis stovėjo dabartinio pilies parko pakraštyje.