Prisikėlimo aikštė

Aušros al. ir Tilžės g. sankryža

Centrinę miesto aikštę į 4 dalis dalina Aušros al. ir Tilžės gatvės. Aplink šią aikštę pradėjo augti Šiaulių miestas. Šimtmečius šioje aikštėje vykdavo turgūs, mugės, gyva prekyba. Nuo 1938 m. turgus perkeltas į dabartinę Turgaus aikštę. Šiuo metu aikštė tarsi miesto širdis, kurioje vyksta įvairūs renginiai, susibūrimai ir miesto šventės.

Senosios miesto kapinės

Ežero g. šalia Talkšos ežero
Senųjų miesto kapinių prie Talkšos ežero istorija labai marga ir turtinga. Šios kapinės priglaudė ir katalikus, ir stačiatikius, ir tikėjimo neradusius žmones. Viena seniausių kapaviečių – tai šeimyniniai rūsiai-koplyčios. Jų gana daug išliko senųjų kapinių aukščiausios kalvelės šlaituose, aplink buvusią koplyčią. Deja beveik nėra išlikusių užrašų ant rūsių fasadų, galime tik spėti, kad pirmieji rūsiai galėjo būti įrengti XVIII-XIX a. sandūroje, o didžioji jų dalis buvo įrengta XIX a. II pusėje.

Talkšos ežeras

Turbūt nedaug atsiras miestų, kur žygį ekologiniu taku pavyktų pradėti vos ne nuo paties miesto centro. Pasakojama, kad senų senovėje jokio ežero čia nebūta. Kartą žmonės išvydo milžinišką saulę gožiantį debesį. Geriau įsižiūrėję suprato, jog tai ne debesis, o visas ežeras danguje pakibęs. Su daugybe žuvų, paukščių ir visa kita gyvastimi – tuoj tuoj pasieks miestą. Sena senučiukė prisiminė kadais girdėjusi, jog užtenka įspėti ežero vardą ir jis klusniai nusileisiąs ten, kur pakibęs. Visi puolė spėlioti ežero vardą, bet niekam nepasisekė atspėti. Tada pradėjo iš eilės visus žinomus ir nežinomus žodžius sakyti – kurie tik šovė į galvą. Kažkoks vaikas ištarė: „Telkšva!“ Suošė dausų vandenys ir su didžiausių triukšmu nusileido rytinėse miesto prieigose. Nuo to laiko ligi šiol toje vietoje slūgso ežeras, kuris mėgiamas tiek vasarą, tiek žiemą.

„Valerijono“ vaistinė

Vilniaus g. 173
Tel. 41 432 646
1870 m. provizorius Nurokas gavo leidimą įsteigti Šiauliuose trečią vaistinę, kurią vos tik įkūręs pardavė provizoriui Limbergui. Po dešimties metų vaistinės savininku tapo provizorius Freimanas. Dar vėliau provizoriaus Freimano įpėdiniu, vaistinės savininku, tampa provizorius Cemachas Volpė. 1900 m. C. Volpės vaistinėje dirbo provizorius, vaistinės vedėjas ir trys mokiniai. Gerokai po Antrojo Pasaulinio karo atidaryta vaistinė Nr. 123. Daug savininkų, daug vardų, gausu istorijos vingių, bet vaistinė išliko. Šiandien ji „Valerijono“ vaistinė - viena seniausių, veikiančių nuo jos įkūrimo pradžios vaistinių Lietuvoje. Jos stogą puošia katinai, kurie vis stengiasi papulti vidun – ko? Ogi valerijonų.

J. Janonio gimnazija

Tilžės g. 137
Tel. 41 523 373
Nuo 1851 m. Šiauliuose pradeda veikti berniukų gimnazija („Šavelskaja Mužskaja gimnazija"). Vėliau veikia kaip lietuviška gimnazija. Gauna ir valstybinės gimnazijos statusą, net pavadinama Šiaulių valdžios berniukų gimnazija. Nuo 1946 metų – Juliaus Janonio vidurinė mokykla. 1950 metais visiškai atstatytas gimnazijos pastatas, pristatytas trečiasis aukštas. 1996 metais mokyklai vėl grąžintas gimnazijos statusas. Tai seniausia gimnazija Šiauliuose ir viena iš seniausių Šiaurės Lietuvoje. Čia dirbo, mokėsi ir ją baigė daugelis garsių Lietuvos „šviesuolių": filosofas Jonas Šliūpas, dramaturgas Petras Vileišis, publicistas Povilas Višinskis bei daugelis kitų. Nuo 1970 metų čia įkurtas J. Janonio gimnazijos istorijos muziejus, kurį įkūrė ir jame ilgą laiką dirbo ilgametis šios gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, kraštotyrininkas, miesto garbės pilietis Jonas Krivickas.

Sukilėlių kalnelis

Praeivi,
Aplankyk Šiauliuose Sukilėlių kalnelį,
Kai plaukia mėnulis debesų laive.
Čia guli sukilę prieš carizmo galią,
Jų veiduos žemėtuos spindi Lietuva
A. Miškinis

Vakarinėje Šiaulių dalyje, prieš dabartinę turgavietę, yra pakili smėlio kalva, vadinama Sukilėlių kalneliu. Prieš daugelį metų šis kalnelis buvo užmiestyje, grafo Zubovo gubernijos dvaro laukuose, žmonių vadinamas „Ponų kalneliu“. Pro jį ėjo du dideli vieškeliai: vienas iš Šiaulių į Kuršėnus, kitas – iš Šiaulių į Rygą. 1863 metų sukilėliams žudyti buvo parinkta ši bevardė kalva. Vieta egzekucijoms buvo labai paranki gyventojų įbauginimui, nes svarbiais vieškeliais pravažiuodavo daug žmonių. Be to, kartuvės, stovėjusios ten 1863 metais, buvo gerai matomos iš miesto centre 1851 m. pastatytos vyrų gimnazijos (dabar J. Janonio gimnazija). Šiame kalnelyje buvo įvykdytos septynios egzekucijos. Įvykdžius nuosprendžius, sukilėlių palaidojimo vietas sutrypdavo arkliai – kad neliktų jokios žymės, kad artimieji negalėtų slapčia paimti nužudytųjų palaikų. Žmonės šią vietą praminė Sukilėlių kalneliu. Taip paprastai grafo Zubovo dvaro laukų kalvai buvo lemta įeiti į mūsų tautos istoriją.

Šiaulių universiteto botanikos sodas

Paitaičių g. 4, Šiauliai
Tel. 553 934, 393 021,
Faks. 595 809
El. paštas dir@bs.su.lt,
Interneto svetainė ww.sodas.su.lt


Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto Botanikos sodas atviras lankytojams nuo balandžio iki spalio mėnesio darbo dienomis.
Kviečiame į ekskursijas ir pailsėti gamtos kampelyje neišvykstant iš Šiaulių!
Botanikos sodo lankymas nemokamas!

Zubovų rūmai

Aušros al. 50
Tel. 41 432 746
Rūmai pradėti statyti XVII a. pab. dviem etapais. Pirmasis aukštas artimas klasicizmo stiliui, antrasis ir trečiasis aukštai buvo pastatyti vėliau. Po 1875 m. rūmai jau turėjo dabartinę išvaizdą. Šiuo metu rūmuose įsikūręs Šiaulių universiteto Menų fakultetas.

Didždvario gimnazija

Vilniaus g. 188
Tel. 41 431 424
Šios gimnazijos istorija prasideda 1896 metų pavasarį, kai, Kauno gubernatoriui leidus, buvo pradėtas organizuoti aukų rinkimas numatytai atidaryti mergaičių gimnazijai Šiauliuose. Kitais metais grafas N. Zubovas statybai padovanojo sklypą šalia dabartinės Kaštonų alėjos, Fabrikų (dabartinėje Vilniaus g.) gatvėje ir plytų už 10000 rublių. Gimnazijos pastatas pradėtas statyti tais pačiais 1898 metais. Naujajame pastate mokslas prasidėjo tik 1900 metais. Pagal skaičių daugiausia mokėsi miestiečių, paskui dvarininkų ir valdininkų dukterys. Pirmojo pasaulinio karo metais mergaičių gimnazija tapo Šiaulių gimnazija. 1947 metais atstatyti mergaičių gimnazijos rūmai. Vėliau, įvedus bendrą berniukų ir mergaičių mokymą, gimnazija tapo penktąja vidurine mokykla, dar vėliau Didždvario vidurine ir pagaliau Didždvario gimnazija. Buvo siūlomi įvairiausi pavadinimai, tačiau, remiantis istoriniais duomenimis, pasirinktas grafų Zubovų, prisidėjusių prie šios mokyklos atsiradimo, valdų pavadinimas.

Viadukas

Tilžės g. – Dubijos g. sankryža
Kartą, gūdaus sovietmečio laikais, buvusiam LTSR vadovui Antanui Sniečkiui vykstant dabartine Tilžės gatve, kelia pastojo traukinys. Tada aukštam pareigūnui teko ilgokai laukti, kas ir tai jį labai supykdė. Tuomet jis pasiuntė savo vairuotoją, kad šis padarytų tvarką. Tačiau jam buvo pasakyta: „jei traukinys jums trukdo – pasistatykite tiltą“. Taip ir atsirado viadukas.

Saldainių parduotuvė „Rūta“

Tilžės g. 133
Tel. 41 523 071
Fabriko istorija prasideda 1913 m. Šiauliuose, kai Antanas Gricevičius nedideliame mediniame pastate įrengė karamelės virimo katilą. Pirmieji „Rūtos" darbininkai buvo patys savininkai – A. Gricevičius ir jo žmona Juzefa. Fabriko įkūrėjas konditerinių ypatumų bei savito šios srities meno mokėsi pačiuose Šiauliuose, taip pat Vilniuje bei Sankt Peterburge. A. Gricevičiaus sukurtus saldainius greitai pamėgo daugelis smagurių. Nuo 1940 iki 1993 metų pabaigos fabrikas buvo tapęs valstybine įmone. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo senieji „Rūtos" pastatai, užimantys 5000 m² ir 0,9 ha žemės, buvo grąžinti A. Gricevičiaus įpėdiniams. 2002 m. lapkritį Antano Gricevičiaus saldainių fabrikas „Rūta" reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę „Rūta". Šiandien „UAB „Rūta" – seniausiai veikianti konditerijos įmonė Lietuvoje. Maloniai kviečiame apsilankyti firminėje „Rūtos“ parduotuvėje ir paskanauti įvairių rūšių, skonių bei formų saldainių.

Šiaulių miesto savivaldybės rūmai

Vasario 16-osios g. 62
Tel. 41 500 510, 500 523
Aušros alėja prasideda miesto Savivaldybės rūmais. Šis pastatas – respublikinės reikšmės istorinis paminklas. Jis susideda iš dviejų pastatų: buvusių Liaudies namų ir miesto rotušės, kuriuos jungia 1979 m. užstatytas intarpas.

„Presto“ kavos ir arbatos namai

Vilniaus g. 134
Tel. 41 523 500
Namo istorija prasidėjo 1910 m. Jo pirmasis adresas buvo Kalėjimo ir Bažnyčios gatvių kampas. Namo pirmajame aukšte buvo Karolio Savičiaus knygynas ir brolių Kaganovų garinio šokolado ir saldainių fabriko gaminių parduotuvė. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą čia buvo įsikūręs Piečių klubas, o šiuo metu – „Presto" kavos ir arbatos namai.

P. Višinskio aikštė

Vilniaus g. – P. Višinskio g. sankryža
Aikštėje stovi pilko granito paminklas mūsų tautos švietėjui, kilusiam iš Ušnėnų km. Kelmės rajone, pažadinusiam kūrybai J. Žymantienę-Žemaitę, Petkevičaitę – Bitę, Šatrijos Raganą ir kt., pastatytas žymiam visuomenės, kultūros veikėjui Povilui Višinskiui. Paminklo autorius Stasys Žirgulis kartu su architektais E. Makštučiu ir V. Mazuroniu pastatė paminklą 1991 m.

Arkos

Vilniaus g. – Vasario 16-osios g. sankryža
Ši arka turi svarbią ypatybę. Jei sugalvojai norą ir pro ją praeini, – noras išsipildys. Tik, šiukštu, negalima užsimiršus atgal grįžti pro tą arką, nes iš noro liks šnipštas.

Šiaulių miesto centrinis parkas

Miesto parkas – buvusi sena gyvenvietė. Sprendžiant iš randamų puodų šukių ir netoliese esančio senkapio, parko teritorijoje gyvenvietė buvo jau XIV – XV amžiuje. XVI amž. Šiauliams tapus dvarų ekonomijos administraciniu centru, dabartinio senojo parko rajone stovėjo dvaro rūmai. Dvaras ir dvaro sodo sodas buvo griežtai atribotas nuo miesto aukštomis akmeninėmis tvoromis. Miesto parko istorija susijusi su istoriniais ir revoliuciniais įvykiais. 1838 m. Rusijos caras Nikolajus I su žmona Jekaterina II, vykdami į Europą, buvo sustoję Šiauliuose ir dvarininko V. Zubovo parke pasodino du topolius: vieną pasodino Jekaterina II, antrą – už tėvą, duktė Aleksandra. Buvusi ir lentelė, kurioje buvo pažymėta ir medelių sodinimo data: 1838 m. gegužės 2 d. Laikui bėgant lentelė išnyko ir medelių sodinimo vieta liko nežinoma.
Ten, kur šiandien yra naujasis parkas, buvo didelis priemiestinis vienkiemis, priklausęs Šapirų šeimai. Matomai, Beras Šapira buvo pirkęs iš Zubovo dvaro didelį žemės plotą, pasistatęs trobesius, vertėsi daržovėmis. Šapirų vienkiemis turėjo ir savo pavadinimą „Kanapiškiai", bet laikui bėgant šis pavadinimas buvo pamirštas. Dalį šio vienkiemio teritorijos sudarė šlapia, durpėta žemė ir miesto gyventojų tarpe paplito pavadinimas „Šapirų pievos" išlikęs iki mūsų dienų. Kaizerinės Lietuvos okupacijos metais Šapirų vienkiemis buvo prijungtas prie miesto.
Pirmiausia pokario metais, šalia miesto valymo ir atstatymo darbų, miesto visuomenė Šapirų pievose ėmėsi kurti ir naująjį miesto paraką. Jau 1947 m. spalio mėn. čia iškasta 3850 duobių medeliams, nuvalyta 6220 išilginių metrų alėjų.
Parke prisodinta daug medelių, daugiausia medelių pasodinta talkų metu. Iš retesnių medžių auga platanalapiai, totoriniai klevai, europiniai maumedžiai, nemažai kitų egzotinių medžių. Parke yra vaikų žaidimo aikštelė - atrakcionai, vasaros koncertų estrada.

Lapė

2009 m. gruodžio 23, naktį Šiauliuose telkšančio Talkšos ežero krantinėje išdygo milžiniškos geležinės lapės skulptūra. Tai - šiauliečio dizainerio Viliaus Purono kūrinys Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Dizaineris juokavo, kad Vilnius turi legendą apie geležinį vilką, o Šiauliai galės didžiuotis geležine lape - apsukrumo, išminties simboliu. „Lapė nepasiduoda dresuojama kaip koks kvailas cirko liūtas, kuris bijo botago, bet myli dresuotoją", - šypsojosi menininkas.

Didžiulę skulptūrą pagamino įmonės „Elga" meistrai. Ši bendrovė finansavo ir kūrinio gamybą, ir jo transportavimo išlaidas. Milžiniška skulptūra į ežero pakrantę gabenta vėlų antradienio vakarą (2009-12-22), kad nebūtų kliudoma eismui.

Skulptūra „Judėjimas“

Dubijos g. 26 (prie geležinkėlio stoties)

Kazio Kasperavičiaus skulptūra „Judėjimas“, daugiau nei šešerius metus stovėjusi UAB „Busturas“ kieme, pastatyta prie Šiaulių geležinkelio stoties.  Kazys Kasperavičius – Lietuvos dailininkas, skulptorius, pedagogas.  Skulptoriaus K. Kasperavičiaus skulptūra „Judėjimas“ pasirūpino geležinkeliečiai.

Paminklas popiežiui Jonui Pauliui II

Skulptūra pastatyta bažnyčios, kurioje per vizitą Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 7 d. meldėsi ir ilsėjosi popiežius Jonas Paulius II, kiemelyje. Monumentui padaryta kryžiaus formos aikštė, įrengtas apšvietimas
Šiauliečių Žuklių šeimos užsakymu šį monumentą sukūrė vilnietis skulptorius Mindaugas Junčys.
„Bronza yra šilta medžiaga. Ją panaudojau kurdamas skulptūrą, nes popiežius buvo geras, šiltas žmogus, - sakė skulptūros autorius M.Junčys. - Sukurti popiežiaus atvaizdą nebuvo labai sunku, nes Šventasis Tėvas buvo labai pastovus - šiek tiek pakeltais antakiais, vos pastebima šypsena".
Skulptūrą popiežiui Jonui Pauliui II padovanojusi Žuklių šeima taip įamžino prieš pusantrų metų Anapilin iškeliavusio Alfonso Žuklio valią. Būdamas gyvas jis ne kartą namiškiams buvo užsiminęs apie norą įamžinti Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje ir Šv.Tėvo atminimą.
„Mes padarėme tai, ko nespėjo Alfonsas", - sakė našlė Jūratė Žuklienė, suradusi skulptorių M.Junčį ir pasirūpinusi monumento įrengimu.